Alpakos vieni iš anksčiausiai prijaukintų gyvūnų, jau tūkstančius metų rengiantys ir maitinantys Pietų Amerikos gyventojus. Manoma, kad alpakos ir jų giminaitės lamos buvo viena iš Inkų civilizacijos suklestėjimo prielaidų. Mokslininkų skaičiavimais inkų laikais alpakų populiacija buvo daugiau negu dabar, o selekcija visoje tikras aukštumas. Europiečių invazija sudavė alpakų augintojams stiprų daug didžioji dalis gyvūnų buvo sunaikinta, stumiami užkariautojų ir atvežtinių gyvulių rūšių, vietiniai alpakų augintojai traukėsi į atšiaurias aukštikalnes. XX amžiaus situacija pradėjo keistis, vis daugiau žmonių ėmė alpakų vilnos vertę, susidomėjimą šiais nuostabiais gyvūnais, ir devintajame dešimtmetyje alpakos iš savo tėvynės, Čilės ir Peru, pradėjo pamažu plisti į kitus kraštus. Mūsų dienomis be Pietų Amerikos, kur iki šiol susitelkusi didžioji dalis visos pakų populiacijos, jos sėkmingai veisiamos Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, JAV, Europoje. Alpakų augintojų bendruomenė pasaulinė ir atvira: labai tikėtina, kad alpakų parodoje Skandinavijoje teisėjaus specialistas iš Australijos, o Vokietijos ar Olandijos alpakų ūkis didžiuosis elitiniais individais, atkeliavusiais iš JAV ar Naujosios Zelandijos. Į Lietuvoje atėjo neseniai, prieš keletą metų, bet alpakų augintojų ratas nuolat plečiasi, atsiranda vis įvairesnių kilmės alpakų. Mūsų bandoje yra iš Čilės ir Australijos kilusių gyvūnų. Alpakos paruošos dėl savo puikios vilnos, kuri vertinama dėl švelnumo, patvarumo, natūralių spalvų įvairovės. Selekcija leidžia pasiekti geresnių vilnos kokybės rodiklių. Geriausius gyvūnus padeda atrinkti parodos, kurios vertinamos pačios alpakos arba nukirpta vilna. Tikimės, kad alpakų parodų tradicija ateis ir į Lietuvą. Tai leistų geriau susipažinti su kolegų selekciniais pasiekimais ir padėtų įtvirtinti gerą alpakų auginimo praktiką, nustatyti standartus. Alpaka puiki gyvūnas pievoms prižiūrėti. Dėl savo smulkaus snukučio ir minkštų pėdų jos pievą nugano tolygiai, nežaloja velėnos, nėra išrankios. Vis dėlto jei te vien prižiūrėti veją, geriau jau rinktis žoliapjovę – bus pigiau ir reikia naudoti. Alpakos nesvarbu, ar laikomos veisimui, ar ganiavai ir grožiui – reikalauja rūpesčio ir priežiūros. Jos dauginasi pakankamai ilgai, per metus patelė atsiveda vieną palikuonį, būna metų, kai jau leidžiama pailsėti. Alpakų veisimas – ne tik be galo įdomu, bet ir gana sudėtingas procesas. Norint pasiekti gerų rezultatų, sulaukti aukštos kokybės palikuonių svarbu gilinti žinias, dalytis jomis su bendraminčiais. Dar neteko sutikti žmogaus, kuriam šie protingi, ramūs, bet budrūs gyvūnai, kai kada pavadinami pievų delfinais, nebūtų palikę gero įspūdžio. Mažai kas taip padeda pamiršti rūpesčius, kaip ramiai besiganančių alpakų stebėjimas. Internete klajoja sąmojis, kad laimės nenupirksi, bet gali nusipirkti alpaką, o tai tikrai tas pats.

Alpakų vilna Plona, ​​tanki, tolygaus plonumo vilna, kurių rodikliai metams keistųsi labai nedaug – pagrindinis veisėjų siekis ir gyvūnų kainos kriterijus. Norint tinkamai įvertinti vilną, patartina atlikti vilnos tyrimus. Tam užtenka nedidelio mėginio, paprastai imamas iš alpakos šono.Mes jau metų naudojamės Pluošto menas laboratorijos paslaugos. Tyrimą atlikus kasmet galima stebėti, kaip kinta gyvūno vilnos statistiką, dėl kurių vienas ar kitas aplinkos veiksnys, mitybos veiksniai, galų gale, tai padeda stebėti vilnos kokybės palikuonims ir pakeisti padėtį. Pasitaiko alpakų, kurių vilna minkšta ir švelni ilgąs metus, yra tokių, kurių vilna pastorėja, padaugėja šiurkštesnių plaukų, ir ji jau nebetinka aukščiausios kokybės siūlams. Vertinant tyrimų rezultatus būtina atsižvelgti į tai, kada darytas tyrimas. 10 mėnesių alpakos vilna galėjo būti plonytė, bet jeim gyvūnui dabar 2-3 metai, vilna tikrai bus storėlesnė. Vilnos plonumas – lengviausiai išmatuojamas rodiklis, bet tikrai ne vienintelis svarbus. Siektina, kad plaukeliai būtų tolygaus storumo, kad būtų kuo mažiau dengiamųjų plaukų. Nuo jų galutinis produktas tampa šiurkštesnis. Kadangi ant nugaros ir šonų auganti vilna būna plonesnė, ilgesnė ir kokybiškesnė negu auganti krūtinės, kojų ir kaklo, nukirpus alpakų vilną ji paprastai rūšiuojama. Kokybiškiausi siūlai gaminami iš aukščiausios kokybės nugaros ir šonų – „balno“ – vilnos. Neretai ant siūlų kamuoliukų tenka matyti užrašą „ baby alpaca “ ar „alpakos jauniklių vilna“. ką tai reiškia? Baby alpaca – tai viena iš alpakų vilnos plonumo kategorijų, apimanti maždaug 20-22 mikronų vilną (įvairių šalių klasifikacijose gali šiek tiek skirtis). Dar plonesnė vilna vadinama Royal Baby (iki 20 mikronų storio). Tiesa, kad geriausia būna jaunų alpakų vilna, o ilgainiui šiek tiek tiek storėja, visgi pasitaiko jauniklių, kurių vilna storesnė ir nepatenka į Baby alpaca kategoriją, kaip pasitaiko ir suaugusių alpakų, kurių vidutinis vilnos storis laikosi apie 20 mikronų, tarsi jauniklių… Profesionaliai vertinant alpakų vilną atsižvelgiama tiek į kiekybinius, tiek į kokybinius rodiklius. Kokybiniai rodikliai Plonumas ( Fineness ) – atliekant vilnos tyrimus skaičiuojamas vidutinis plaukelių storis (Average Fiber Diameter – AFD), kuris matuojamas mikrometrais, arba mikronais. Tai milijonoji metro dalis. Alpakų vilna viena ploniausių – vidutinis plaukelių storis gali svyruoti nuo maždaug 16 iki 30 ir daugiau mikronų. Žmogaus plauko storis – apie 70-100 mikronų. Siektina, kad vilna būtų kuo plonesnė, o laikui bėgant kuo mažiau. Pati ploniausia būna pirmojo kirpimo vilna, vėliau kasmet pastorėja maždaug 2 mikronais. Patinų vilna paprastai šiurkštėja greičiau negu patelių. Blizgesys ( Luster ) – šis rodiklis skiriasi nuo gyvūno. Kai kurių alpakų vilna prieš saulę tiesiog spindi. Plaukelių banguotumas ( Crimp ) – nėra vieningos nuomonės dėl šio rodiklio svarbos, tačiau paprastai banguota vilna būna plonesnė, tankesnė, ją lengviau verpti. Banguotą vilną labiau vertina alpakų ekspertai. Specialistai kalba ir apie banguotumo pobūdį ( crimp style ). Dengiamųjų plaukų buvimas ( Guard Hair ) – siektina, kad storų, šiurkščių, daugiau kaip 30 mikronų storio nebūtų visai arba būtų labai mažai. Leistina, kad jų būtų ant kaklo ir krūtinės srityje. Šią nepageidaujamą savybę selekciškai sudėtinga panaikinti, todėl renkantis patiną kergimams, reikėtų atkreipti dėmesį ir į dengiamųjų plaukų kiekį. Kiekybiniai rodikliai Tankumas ( Density ) – galima iš akies įvertinti praskyrus vilną – kuo ji tankesnė, tuo siauresnis odos ruoželis bus matyti – arba švelniai paspaudus ranka. Jei vilna tanki, ranka vos ne atšoka, sunku pajusti kūno kontūrą, jei reta – ranka lengvai įsispaudžia. Vilnos tankumą išduoda ir alpakos „kirpčiukai“. Kuo tankesnė vilnos kepurė, tuo paprastai tankesnė ir viso kūno vilna. Ilgis ( Staple Lenght ) – rodiklis apibrėžia, kokio ilgio vilna atauga per metus. Jis svyruoja nuo konkretaus gyvūno, laikymo sąlygų ir amžiaus – nuo ​​maždaug 6 iki 15 cm per metus. Tolygus padengimas ( Coverage ) – siektina, kuo didesnė kūno dalis apima kojas būtų padengta tankia, plona, ​​vienodos struktūros vilna. Kaip vilna virsta siūlais? Siūlų kelias prasideda gegužės mėnesį, kai kerpame savo alpakas. Alpakos kerpamos vidutiniškai, kad stori kailiniai nekankintų per vasaros karščius, ir kad iki žiemos spėtų užaugti nauja vilna. Iškart po kirpimo vilna rūšiuojama – atskiriama ploniausia ir kokybiškiausia vilna nuo nugaros ir šonų ir šiek tiek trumpesnė, švelnesnė vilna nuo viršutinės ka kojų dalies, krūtinės ir klos. Vilna nuo apatinės apatinės dalies paprastai būna gerokai šiurkštesnė, ji tinka, pavyzdžiui, kimšti pagalvėlėms. Po rūšiavimo laukia vilnos valymas. Kruopščiai išrenkame šapelius, šiaudelius ir pan. Perrinkta vilna būna jau paruošta apdirbti (1 pav.) Išvalyta vilna plaunama, kedenama ir karšiama. Po karšimo ji tampa panaši į purų debesėlį (2 pav.). Sukarštą vilną galima verpti ar velti. Paskutinis etapas – verpimas. Alpakų vilna verpiama rankomis, rateliu, arba verpimo mašinomis. Suverptos gijos paprastai susukamos po dvi (3 pav.)