Alpakos vieni iš anksčiausiai prijaukintų gyvūnų, jau tūkstančius metų rengiantys ir maitinantys Pietų Amerikos gyventojus. Manoma, kad alpakos ir jų giminaitės lamos buvo viena iš Inkų civilizacijos suklestėjimo prielaidų. Mokslininkų skaičiavimais inkų laikais alpakų populiacija buvo didesnė negu dabar, o selekcija pasiekė tikras aukštumas. Europiečių invazija sudavė alpakų augintojams stiprų smūgį didžioji dalis gyvūnų buvo sunaikinta, stumiami užkariautojų ir atvežtinių gyvulių rūšių, vietiniai alpakų augintojai traukėsi į atšiaurias aukštikalnes. XX amžiuje situacija pradėjo keistis, vis daugiau žmonių ėmė atrasti alpakų vilnos vertę, susidomėjimas šiais nuostabiais gyvūnais augo, ir devintajame dešimtmetyje alpakos iš savo tėvynės, Čilės ir Peru, pradėjo pamažu plisti į kitus kraštus.Mūsų dienomis be Pietų Amerikos, kur iki šiol susitelkusi didžioji dalis visos alpakų populiacijos, jos sėkmingai veisiamos Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, JAV, Europoje. Alpakų augintojų bendruomenė pasaulinė ir atvira: labai tikėtina, kad alpakų parodoje Skandinavijoje teisėjaus specialistas iš Australijos, o Vokietijos ar Olandijos alpakų ūkis didžiuosis elitiniais individais, atkeliavusiais iš JAV ar Naujosios Zelandijos. Į Lietuvoje atėjo palyginti neseniai, prieš keletą metų, bet alpakų augintojų ratas nuolat plečiasi, atsiranda vis įvairesnės kilmės alpakų. Mūsų bandoje yra iš Čilės ir Australijos kilusių gyvūnų. Alpakos auginamos dėl savo puikios vilnos, kuri vertinama dėl švelnumo, patvarumo, natūralių spalvų įvairovės. Selekcija leidžia pasiekti vis geresnių vilnos kokybės rodiklių. Geriausius gyvūnus padeda atrinkti parodos, kuriose vertinamos pačios alpakos arba nukirpta vilna. Tikimės, kad alpakų parodų tradicija ateis ir į Lietuvą. Tai leistų geriau susipažinti su kolegų selekciniais pasiekimais ir padėtų įtvirtinti gerą alpakų auginimo praktiką, nustatyti standartus. Alpaka puikus gyvūnas pievoms prižiūrėti. Dėl savo smulkaus snukučio ir minkštų pėdų jos pievą nugano tolygiai, nežaloja velėnos, nėra išrankios. Vis dėlto jei tereikia vien prižiūrėti veją, geriau jau rinktis žoliapjovę – bus pigiau ir paprasčiau. Alpakos nesvarbu, ar laikomos veisimui, ar ganiavai ir grožiui – reikalauja rūpesčio ir priežiūros. Jos dauginasi pakankamai lėtai, per metus patelė atsiveda vieną palikuonį, būna metų, kai jai leidžiama pailsėti. Alpakų veisimas – ne tik be galo įdomus, bet ir gana sudėtingas procesas. Norint pasiekti gerų rezultatų, sulaukti aukštos kokybės palikuonių svarbu gilinti žinias, dalytis jomis su bendraminčiais. Dar neteko sutikti žmogaus, kuriam šie protingi, ramūs, bet budrūs gyvūnai, kai kada pavadinami pievų delfinais, nebūtų palikę gero įspūdžio. Mažai kas taip padeda pamiršti rūpesčius, kaip ramiai besiganančių alpakų stebėjimas. Internete klajoja sąmojis, kad laimės nenupirksi, bet gali nusipirkti alpaką, o tai praktiškai tas pats.

Alpakų vilna Plona, tanki, tolygaus plonumo vilna, kurios rodikliai bėgant metams keistųsi labai nedaug – pagrindinis veisėjų siekis ir gyvūnų kainos kriterijus. Norint tinkamai įvertinti vilną, patartina atlikti vilnos tyrimus. Tam užtenka nedidelio mėginio, kuris paprastai imamas iš alpakos šono.Mes jau daugelį metų naudojamės Art of Fibre laboratorijos paslaugomis. Tyrimą atliekant kasmet galima stebėti, kaip kinta gyvūno vilnos statistika, kokią įtaką daro vieni ar kiti aplinkos, mitybos veiksniai, galų gale, tai padeda stebėti vilnos kokybės perdavimą palikuoniams ir parinkti kergimui tinkamą patiną. Pasitaiko alpakų, kurių vilna minkšta ir švelni išlieka ilgus metus, būna ir tokių, kurių vilna pastorėja, padaugėja šiurkštesnių plaukų, ir ji jau nebetinka aukščiausios kokybės siūlams. Vertinant tyrimų rezultatus būtina atsižvelgti į tai, kada darytas tyrimas.10 mėnesių alpakos vilna galėjo būti plonytė, bet jei šiam gyvūnui dabar 2-3 metai, vilna tikrai bus storėlesnė.  Vilnos plonumas – lengviausiai išmatuojamas rodiklis, bet tikrai ne vienintelis svarbus. Siektina, kad plaukeliai būtų tolygaus storumo, kad būtų kuo mažiau dengiamųjų plaukų. Nuo jų galutinis produktas tampa šiurkštesnis. Kadangi ant nugaros ir šonų auganti vilna būna plonesnė, ilgesnė ir kokybiškesnė negu auganti ant krūtinės, kojų ir kaklo, nukirpus alpakų vilną ji paprastai rūšiuojama. Kokybiškiausi siūlai gaminami iš aukščiausios kokybės nugaros ir šonų – „balno“ – vilnos. Neretai ant siūlų kamuoliukų tenka matyti užrašą „baby alpaca“ ar „alpakos jauniklių vilna“. Ką tai reiškia?Baby alpaca – tai viena iš alpakų vilnos plonumo kategorijų, apimanti maždaug 20-22 mikronų vilną (įvairių šalių klasifikacijose skaičiai gali šiek tiek skirtis). Dar plonesnė vilna vadinama Royal Baby (iki 20 mikronų storio). Tiesa, kad ploniausia būna jaunų alpakų vilna, o metams bėgant šiek tiek storėja, visgi pasitaiko jauniklių, kurių vilna storėlesnė ir nepatenka į Baby alpaca kategoriją, kaip pasitaiko ir suaugusių alpakų, kurių vidutinis vilnos storis laikosi apie 20 mikronų, tarsi jauniklių… Profesionaliai vertinant alpakų vilną atsižvelgiama tiek į kiekybinius, tiek į kokybinius rodiklius. Kokybiniai rodikliai Plonumas (Fineness) –  atliekant vilnos tyrimus skaičiuojamas vidutinis plaukelių storis (Average Fiber Diameter – AFD), kuris matuojamas mikrometrais, arba mikronais. Tai milijonoji metro dalis.  Alpakų vilna viena ploniausių – vidutinis plaukelių storis gali svyruoti nuo maždaug 16 iki 30 ir daugiau mikronų. Žmogaus plauko storis – apie 70-100 mikronų. Siektina, kad vilna būtų kuo plonesnė, o bėgant metams kuo mažiau kistų. Pati ploniausia būna pirmojo kirpimo vilna, vėliau kasmet pastorėja maždaug 2 mikronais. Patinų vilna paprastai šiurkštėja greičiau negu patelių. Blizgesys (Luster) – šis rodiklis skiriasi priklausomai nuo gyvūno. Kai kurių alpakų vilna prieš saulę tiesiog spindi. Plaukelių banguotumas (Crimp) – nėra vieningos nuomonės dėl šio rodiklio svarbos, tačiau paprastai banguota vilna būna plonesnė, tankesnė, ją lengviau verpti. Banguotą vilną labiau vertina alpakų ekspertai. Specialistai kalba ir apie banguotumo pobūdį (crimp style). Dengiamųjų plaukų buvimas (Guard Hair) – siektina, kad storų, šiurkščių, daugiau kaip 30 mikronų storio plaukų nebūtų visai arba būtų labai mažai. Leistina, kad jų būtų ant kaklo ir krūtinės srityje.  Šią nepageidaujamą savybę selekciškai sudėtinga panaikinti, todėl renkantis patiną kergimams, reikėtų atkreipti dėmesį ir į dengiamųjų plaukų kiekį. Kiekybiniai rodikliai Tankumas (Density) – galima iš akies įvertinti praskyrus vilną – kuo ji tankesnė, tuo siauresnis odos ruoželis bus matyti – arba švelniai  paspaudus ranka. Jei vilna tanki, ranka vos ne atšoka, sunku pajusti kūno kontūrą, jei reta – ranka lengvai įsispaudžia. Vilnos tankumą išduoda ir alpakos „kirpčiukai“. Kuo tankesnė vilnos kepurė, tuo paprastai tankesnė ir viso kūno vilna. Ilgis (Staple Lenght) – rodiklis apibrėžia, kokio ilgio vilna atauga per metus. Jis svyruoja priklausomai nuo konkretaus gyvūno, laikymo sąlygų ir amžiaus – nuo maždaug 6 iki 15 cm per metus. Tolygus padengimas (Coverage) – siektina, kad kuo didesnė alpakos kūno dalis įskaitant kojas būtų padengta tankia, plona, vienodos struktūros vilna. Kaip vilna virsta siūlais? Siūlų kelias prasideda gegužės mėnesį, kai kerpame savo alpakas. Alpakos kerpamos pavasarį, kad stori kailiniai nekankintų per vasaros karščius, ir kad iki žiemos spėtų užaugti nauja vilna. Iškart po kirpimo vilna rūšiuojama – atskiriama ploniausia ir kokybiškiausia vilna nuo nugaros ir šonų ir šiek tiek trumpesnė, mažiau švelni vilna nuo viršutinės kojų dalies, krūtinės ir kaklo. Vilna nuo apatinės kojų dalies paprastai būna gerokai šiurkštesnė, ji tinka, pavyzdžiui, kimšti pagalvėlėms. Po rūšiavimo laukia vilnos valymas. Kruopščiai išrenkame šapelius, šiaudelius ir pan.  Perrinkta vilna būna jau paruošta apdirbti (1 pav.) Išvalyta vilna plaunama, kedenama ir karšiama. Po karšimo ji tampa panaši į purų debesėlį (2 pav.). Sukarštą vilną galima verpti ar velti. Paskutinis etapas – verpimas. Alpakų vilna verpiama rankomis, rateliu, arba verpimo mašinomis. Suverptos gijos paprastai susukamos po dvi (3 pav.)