Kuo daugiau žinome apie patino kilmę, tuo lengviau prognozuoti ir jo „karjeros“ rezultatus, tuo mažiau nepageidaujamų staigmenų galima tikėtis, tuo didesnė tikimybė, kad minkšta vilna ir gražus stotas – puikių genų rezultatas ir bus perduodama palikuonims. Kuo daugiau žinoma apie protėvius, tuo paprasčiau išvengti galimos kraujomaišos ir prognozuoti būsimų alpakiukų spalvą. Kadangi alpakų populiacija (kartu ir genetinė įvairovė) visame pasaulyje pakankamai nedidelė, apsigimimų skaičius palyginti su kitomis rūšimis gana nemažas. Todėl itin svarbu veisimui rinktis kiek įmanoma mažiau giminingus gyvuliukus.

Pirma, į ką būtina atsižvelgti, – ar patinas sveikas ir neturi įgimtų defektų, tokių kaip netaisyklingas sąkandis, nenusileidusi viena ar abi sėklidės, sąnarių, širdies problemos ir pan. Daugelis alpakų asociacijų nepageidaujamu požymiu laiko ir mėlyną akių spalvą, ir mėlynakių alpakų rekomenduoja neveisti.

Jei patinas atitinka minimalius kriterijus, galima žiūrėti toliau. Pravartu atsakyti sau į tokius klausimus. Koks temperamentas? Ar patinas nėra agresyvus? Ar noriai kergia? Ar domisi patelėmis? Kaip atrodo? Ar sudėjimas tvirtas ir taisyklingas? Ar laikysena išdidi? Ar taisyklinga eisena? Kaip atrodo vilna – ar plona, ar tolygi spalva, ar tolygus vilnos storis, kiek dengiamųjų plaukų?

Idealu, jei yra galimybė pamatyti patino palikuonių ir įsitikinti, kad visas puikias savybes jis perduoda ir jiems. Pasitaiko itin įspūdingų patinų, kurių palikuoniai ne visada būna pačios aukščiausios veislinės vertės, o su kitais sukergtos patelės veda gražuolį po gražuolio. Dėl to užsienio alpakų parodose neretai rengiamos Progeny, palikuonių, klasės, kuriose vertinami vieno ar kito reproduktoriaus palikuonys.