• įvertinti savo poreikius ir atitinkamai suplanuoti biudžetą- ar alpakos bus sodybos puošmena, auginamos dėl vilnos, ar planuojate jas veisti ir užsiimti selekcija?
• kaupti žinias ir rinkti informaciją apie alpakas, jų vertinimą, priežiūrą. Daug ką galima rasti internete – nacionalinių alpakų augintojų asociacijų svetainėse, forumuose,  periodiniuose leidiniuose, pvz. Alpaca World Magazine,  bet reikėtų ir apžiūrėti kuo daugiau alpakų, aplankyti kuo daugiau ūkių, galbūt nuvykti į vieną kitą parodą.
• rasti patikimą veisėją, kuris suteiktų visą reikiamą informaciją apie perkamus gyvūnus ir galėtų pakonsultuoti vėliau.
• paruošti infrastruktūrą – aptvarus ir pastogę.

Pietų  Amerikoje alpakos jau tūkstantmečius auginamos dėl puikios vilnos ir mėsos. Už Pietų Amerikos ribų jos daugiausia auginamos dėl vilnos,  kaip  puikus ganomasis gyvūnas ir dėl grožio.

Skaičiuojama, kad pasaulyje iš viso yra apie 3,5-4 mln alpakų.
Daugiausia alpakų laikoma Peru, tai ir didžiausia jų vilnos eksportuotoja.

Bet kuris alpakų augintojas patartų laikyti bent dvi tos pačios lyties alpakos, žinoma, geriau laikyti tris ir daugiau.
Bandos instinktas alpakoms itin svarbus, todėl laikomos po vieną jos prastai jaučiasi, serga. Nekokia mintis laikyti porelę – patelę ir patiną.

Alpakoms Lietuvos orai puikiai tinka.
Jos nebijo lietuviškos žiemos, jei tik turi pastogę, saugančią nuo kritulių ir vėjo.

Alpakos ir lamos – giminingi gyvūnai, gali tarpusavyje kryžmintis. Alpakos ir lamos hibridas vadinamas huarizu.
Ir vienos, ir kitos tūkstančius metų buvo bene reikšmingiausi naminiai gyvūnai Pietų Amerikoje. Lamos už alpakas gerokai stambesnės, jų vilna tiesi, o alpakų daugiau ar mažiau banguota. Be to, lamų ausys lenktos, o alpakų tiesios.

Alpakos iš visų vilnai auginamų gyvūnų pasižymi plačiausia natūralių spalvų gama nuo visiškai baltos iki juodos – būna įvairaus atspalvio, smėlinių, rusvų, rudų, pilkų. Skiriami maždaug 22-23 atspalviai.
Pasitaiko ir margų alpakų.

Alpakos kaina priklauso nuo jos kilmės,  lyties, amžiaus, vilnos kokybės, spalvos ir kt.
Alpakų kaina nemažai svyruoja ir priklausomai nuo šalies. Neveislinio, kastruoto patinėlio, laikomo ganiavai ir vilnai, kaina Europoje prasideda nuo kelių šimtų eurų, veisimui tinkami gyvūnai kainuoja nuo 1500-2000 eurų , o  tituluotų kaina gali siekti ir keliasdešimt tūkstančių.
Norint susidaryti įspūdį apie alpakų rinką įvairiose šalyse pravartu pasidairyti daugelyje šalių populiarioje alpakų pardavimo sistemoje   AlpacaSeller.  Joje pateikiami ne tik pardavimo skelbimai, bet ir kainų statistika pagal gyvūno lytį, spalvą ir pan.

Kaina pirmiausia priklauso nuo vilnos, gyvūno sudėjimo ypatybių ir kilmės. Kiek brangesnės paprastai būna retesnių spalvų – juodos ar pilkos alpakos.

Pagrindinis alpakų pašaras – žolė ir šienas. Papildomai alpakoms reikia duoti joms skirtų mineralinių papildų, nes mūsų dirvožemis neretai skiriasi nuo Pietų Amerikos aukštikalnių, iš kur alpakos kilusios, todėl joms gali trūkti tam tikrų medžiagų.
Žiemos metu, maitinančioms alpakoms gali prireikti ir energinių, baltyminių papildų.
Kai kurie Lietuvoje augantys augalai alpakoms nuodingi. Parengėme trumpą tokių augalų sąrašą.

Kad augintinės jaustųsi gerai ir būtų sveikos, svarbu rinktis būtent alpakoms ir lamoms skirtus papildus, kuriuose būtų subalansuotas vitaminų, mineralų ir skaidulų kiekis. Papildų dienos norma šiek tiek skiriasi nuo gamintojo, ją galima reguliuoti priklausomai nuo metų laiko ir poreikių.
Lietuvoje labiausiai paplitę belgiški Alpamin, britų Camelibra, švedų Camelia alpakoms skirti papildai.

Gali tekti duoti  priemonių nuo virškinamojo trakto parazitų (patariama atlikti išmatų tyrimus, kad būtų įvertintas parazitų buvimas/kiekis, rekomenduojame pasitarti su savo veterinaru). Svarbu nepiktnaudžiauti antiparazitiniais vaistais, nes laikui bėgant gali išsivystyti atsparumas.
Tamsiuoju metų laiku, ypač augančioms alpakoms, reikia papildomai duoti vitamino D.
Keletą kartų per metus reikia kirpti alpakoms nagus. Kai kurioms alpakoms retsykiais tenka pakoreguoti sąkandį, šlifuojant priekinius dantis. Patinams tenka trumpinti aštrius „kovinius” dantis, kad nesužeistų kitų alpakų ar žmonių. Jokiu būdu negalima šių dantų rauti.

Neretai tenka išgirsti klausimą, ar alpakos graužia medelius.
Šiuo klausimu nuomonės įvairios, bet mūsų patirtis rodo, kad alpakos nevengia paskanauti medelių lapų, ypač mėgsta pasikasyti į serbentų ar agrastų krūmus. Dalinamės vaizdiniais įrodymais. Mažesnius vaismedžius geriausia aptverti.
Nereikėtų ganyklų planuoti taip, kad alpakos prieitų prie jazminų ar alyvų krūmų, kurių lapai joms gali būti žalingi.

Kad alpakos būtų sveikos ir stiprios, reikėtų pasirūpinti, kad jos turėtų smulkaus, kokybiško šieno. Geriausia šieną ruošti iš jaunos žolės, taip jis bus maistingesnis. Geriausiai tinka žolinių augalų šienas, reikėtų vengti baltymingų augalų.

Patelės lytiškai subręsta maždaug 12-24 mėnesių amžiaus, o patinai – būdami maždaug 24-36 mėnesių amžiaus. Pasitaiko patinų, kurie subręsta gerokai anksčiau, todėl dauguma augintojų jaunus patinėlius nuo patelių bandos atskiria kartu su atjunkymu, maždaug 6 mėnesių amžiaus.

Beveik visada gimsta vienas palikuonis.
Dvyniai gimsta itin retai ir paprastai būna silpni, dažniausiai neišgyvena.

Dažniausiai pagalbos neprireikia, nors pasitaiko ir išimčių. Praėjus maždaug 11 mėn. nuo kergimo reikėtų pradėti atidžiau stebėti patelę, turėti po ranka veterinaro telefono numerį. Likus kelioms savaitėms, o kartais tik kelioms dienoms iki vaikavimosi padidėja tešmenukas, todėl patartina vis užmesti į jį akį.
Paprastai alpakos atsiveda mažylius pirmoje dienos pusėje. Prieš pat vaikavimąsi patelė darosi nerami, pradeda dažniau tuštintis, vartytis ant žemės, išburksta audiniai lytinių organų srityje. Prasidėjus gimdymui progresas turi vykti bent kas 15 min. Kai matyti abi kojytės ir galvutė, galima lengviau atsikvėpti. Jei nematyti galvutės, o tik kojos, ar atvirkščiai, reikėtų kviesti veterinarą. Nereikėtų imtis padėti patelei nepasitarus su veterinaru. Jokiu būdu negalima traukti alpakiuko virve, kad nelūžtų  kojų kaulai.
Per pirmą pusvalandį alpakiukas turėtų atsistoti, o per pirmą valandą pažįsti.

Nėštumas vidutiniškai trunka 11,5 mėnesio, bet neretai svyruoja nuo 11 iki 12 mėnesių, ar netgi šiek tiek daugiau.

Kadangi nėštumas trunka ilgai ir išoriškai tampa matomas vėlai, naudinga įsitikinti, ar patelė sėkmingai apvaisinta.
Pagrindiniai nėštumo diagnozavimo metodai yra patelės reakcija į patiną (vaikingos patelės patino paprastai neprisileidžia), echoskopija (galima atlikti praėjus 1-2 mėn. nuo kergimo) ir progesterono tyrimas.
Nė vienas metodas nėra 100% patikimas, todėl geriausia taikyti jų derinį.

Alpaka gali susikergti bet kuriuo metų laiku, tačiau tiek alpakai, tiek mažyliui, tiek šeimininkui patogiausia, jei bandos pagausėjimas planuojamas pavasario ir vasaros mėnesiais, kai šilta ir netrūksta pašaro.

Jei patelė ir patinas vienodos spalvos, nemaža tikimybė, kad tokios pat spalvos bus ir alpakiukas, nors nebūtinai.
Alpakų vilnos spalvų paveldimumas gana sudėtingas, ir norint prognozuoti palikuonių spalvą, reikia žinoti, kokių spalvų buvo patelės ir patino protėviai.
Kergiant šviesesnę alpaką su tamsesne labiau tikėtina, kad palikuonis atsigims į šviesesnį iš tėvų, nes šviesesnių spalvų genai stipresni.
Internete galima rasti alpakiuko spalvos tikimybių skaičiuoklių.

Dažniausiai jaunikliai nuo mamų atskiriami būdami maždaug 6 mėnesių amžiaus. Paprastai patelė tuo metu vėl būna vaikinga, todėl turi sustiprėti ir sukaupti jėgų naujam mažyliui.

Taip, Pietų Amerikoje, alpakų gimtinėje, jų mėsa labai populiari. Europoje valgyti alpakas labai neįprasta.

Paprastai ne visa vilna, ypač senesnių gyvūnų, būna vienodos kokybės.
Ploniausia ir kokybiškiausia vilna – nuo nugaros ir šonų. Ant kojų, krūtinės, kaklo auganti vilna paprastai būna šiek tiek šiurkštesnė, pasitaiko storesnių dengiamųjų plaukų. Nuo vienos alpakos per metus nukerpama apie 1-3 kg aukštos kokybės vilnos, nuo pačių geriausių stambių patinų ir daugiau.

Lietuvoje galimybių ištirti alpakų vilną kol kas nėra, tenka pavyzdžius siųsti į užsienį. Bene populiariausios laboratorijos – australų AAFT, turinti padalinį ir Jungtinėje Karalystėje, bei amerikietiška Yocom-McColl.

Kadangi alpakų Lietuvoje dar pakankamai nedaug,  be to norint pagaminti kokybiškus siūlus mašininiu būdu avių vilnai skirtos verpimo mašinos netinka, alpakų vilnos supirkėjų, mūsų  žiniomis, kol kas nėra. Kiek teko girdėti, visi augintojai vilnos perdirbimą organizuoja patys arba parduoda vilną vėlėjams ir verpėjams.

Plona, žvilganti, tanki, tolygi vilna, kurios rodikliai bėgant metams keistųsi labai nedaug – pagrindinis veisėjų tikslas ir gyvūnų kainos kriterijus.
Vilnos kokybę lemia tiek paveldimumas, tiek mityba.  Kad vilna storėtų lėčiau, svarbu alpakų neperšerti, nepiktnaudžiauti  baltymingais pašarais. Daugiau apie vilną

Turime parduoti neapdirbtos mūsų alpakų vilnos, siūlų, mezginių.

Alpakoms užtenka pakankamai nedidelio ploto, priklausomai nuo ganyklos kokybės  ir papildomai duodamo pašaro kiekio  viename  hektare gali gyventi maždaug 10-20 alpakų. Svarbu nepamiršti, kad geriausia  neleisti iškart ganytis visame plote,   o padalinti turimas ganyklas į kelias dalis (tiek dėl parazitų kontrolės, tiek  kad atsigautų žolė, ypač sausrų metu).

Alpakos pluoštas gana įnoringas, kokybiškam siūlui pagaminti reikia specialių įrengimų, todėl nelengva rasti verpyklą, kuri  priimtų alpakų vilną. Nukirpus savo ilgakakles, gali tekti ieškoti karšyklos ir iš palėpės traukti ratelį ar pasidairyti verpėjos, kuri rankomis suverptų siūlus.

Taip, supykusi alpaka gali apspjauti atrytu skrandžio turiniu, bet į žmogų spjauna itin retai. Dažniau alpakos apsispjaudo tarpusavyje, besiaiškindamos santykius. Polinkis spjaudytis priklauso ir nuo alpakos charakterio.

Kad alpakų auginimas virstų pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu reikia didelės bandos , kurią sudarytų aukštos  kokybės gyvūnai. Daugeliui alpakų auginimas yra laisvalaikio užsiėmimas ar papildomų pajamų šaltinis.

Ne, tai išties nekokia mintis. Kad  tiek alpakoms, tiek jų šeimininkams  gyventi būtų ramiau, patelėms ir patinėliams geriausia gyventi atskirai, o susitikti tik per pasimatymus. Tai įvairiose šalyse paplitusi praktika. Įsigyjant pirmąsias alpakas, geriausia pradėti nuo keleto patelių ar patinėlių.

Alpakos kerpamos kartą per metus, pavasarį, Lietuvos klimato sąlygomis tai paprastai daroma gegužės mėnesį.

Alpakų nagams karpyti puikiai tinka nedidelis, aštrus sekatorius. Internete galima rasti specialiai tam skirtų sekatorių, arba pritaikyti jau turimą.